VšĮ MENO BANGOS savo pirmąjį dešimtmetį minėjo tyliai – be fejerverkų, pokylio, oficialių kalbų ar šampano. „Fejerverkų niekada ir negalėtų būti“, – sako projektų vadovė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, – esame aistringi jų priešininkai. Mūsų minėjimas – tai paroda Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Išnešėme iš namų lobius – keliolika kuo puikiausios tapybos darbų, susietų su mūsų – mano ir „Meno bangų“ vadovo Mariaus Kraptavičiaus – gyvenimu. Šis tas paveldėta iš giminės, kai kas padovanota dar ankstesniais laikais, kai apie projektus nė nesvajojome. Žinoma, svarbi ir tapyba, padovanota „Meno bangoms“ per mudviejų rengiamas menininkų rezidencijas Ignalinoje, „Saulėtekio“ sodyboje.“
Būtent menininkų rezidencijos laikomos svarbiausia „Meno bangų“ veikla. Jos Ignalinoje prasidėjo 2020 metų vasarą. Kartais vykdavo du kartus metuose, kartais – vieną. Gintarė Adomaitytė dėl sąvokos svarbiausia norėtų ir pasiginčyti, nes jai itin aktualus prieš dešimt metų sukurtas portalas www.menobangos.lt. Pasak jos, rezidencijoms būtina parama – ir Lietuvos kultūros tarybos, ir Ignalinos savivaldybės ar kitų šaltinių. Svetainė yra sukurta asmeninėmis lėšomis, ji banguoja – smarkiau ar lėčiau, bet nenutrūkstamai. Buvo taip, kad ją rėmė dabar savo egzistenciją baigęs Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Buvo ir kitaip: nedidelė, tik dviejų žmonių valdoma svetainė neįtikino fondo ekspertų – su didžiaisiais portalais nedidelei svetainei konkuruoti tiesiog neįmanoma.
Pirmasis „Meno bangų“ renginys – rašytojo Romaino Gary šimtmečio minėjimas 2014 metais, nesulaukęs visiškai jokios paramos. Nepaisant to, rašytojas buvo paminėtas. Pagrindine renginio dalyve tapo rašytoja Neringa Dangvydė, mėgusi ir išmaniusi prancūzų literatūrą. Šią asmenybę „Meno bangos“ mini kuo geriausiais žodžiais – ji nuo pirmųjų dienų įsitraukė į visas „Meno bangų“ veiklas, turėjo begalę idėjų, pasiūlymų, norų, už savo iniciatyvas nereikalaudama visiškai nieko.
„Jei kam rūpi, kodėl tos „Meno bangos“ nerimsta, tai atsakymas vienas – randame žmonių, norinčių būti kartu, įžvelgiančių mūsų bangose prasmę“, – teigia G. Adomaitytė. Ji mini vertėją Indrę Klimkaitę, poetę Rasą Milerytę, dailėtyrininkę dr. Dalia Karatajienę, rašytoją bei literatūrologę dr. Jurgą Žąsinaitę, žurnalistę, rašytoja Loretą Jastramskienę, fotomenininką Ričardą Šileiką – asmenybes, galinčias kurti kuo įvairiausių žanrų publikacijas, vis ką nors įdomaus pasiūlančias svetainei www.menobangos.lt.
Šiais metais svetainė baigia įgyvendinti du projektus – „Kultūros puslapiai“ ir „Kultūros kryžkelės“. Kuo jie skiriasi? Pirmasis, pasak projektų vadovės G. Adomaitytės, yra itin švietėjiškas. Jame primenami svarbūs Utenos regionui žmonės. Šiemet – tapytojas Mikas Šileika, poetas Antanas Masionis, literatas Motiejus Miškinis. Kuriami ir dabarties kultūros, meno žmonių portretai – smuiko mokytojos Virginijos Stuglienės, istoriko Aurimo Švedo, literatės Giedrės Misiūnienės.
Naujai sukurtoje rubrikoje „Apie muziejus“ pasisakė muziejininkė emeritė Regina Lopienė, aptarta anykštėno Kęstučio Indriūno paroda. Laisvą mintį, žanrų susiliejimą, autorių saviraišką skatinanti svetainė turi ir kuo laisviausių žanrų rubriką „Pabangavimai“, sumanytą Neringos Dangvydės. Joje reflektuojamas gyvenimo būdas, kultūros reiškiniai.
Paklausta, kaip atsirado projektas „Kultūros kryžkelės“, G. Adomaitytė skaniai kvatojasi. Ją inspiravo... Utenos regiono kultūros tarybos ekspertai, pasigedę „Meno bangų“ tekstuose aštrumo, problemų kėlimo, diskusijų. Projektų vadovė sako: „Dėl ekspertų pastabų visada gali įsižeisti, bet galima elgtis ir kitaip – tiesiog įsiklausyti.“
Rubrika „Kultūros kryžkelės“, savaip pažvelgusi į masines šventes, atminimo įamžinimą, kultūros darbuotojų keblias būsenas, Utenos žydų bendruomenės palikimą, tapo itin skaitoma, aptariama ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir privačiuose pokalbiuose.
Šių metų pabaigoje pasiekė žinia, kad G. Adomaitytė apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos publicistikos premija už objektyvią, tyrinėjančią, akiratį plečiančią publicistiką, įtaigiai, žmogiškai jautriai straipsnyje „Liūdnai šviesi Prano Daunio istorija“ papasakotą Lietuvos istorijos atkarpą, aktualizuojančią aklųjų temą, ir kitus publicistinius tekstus, publikuotus kultūros svetainėje „Meno bangos“.
G. Adomaitytė prisipažįsta net neįsivaizduojanti, kokio likimo sulauks ne taip jau seniai Lietuvos kultūros tarybai išsiųsti projektai. Ji tvirtina turinti tik vieną prognozę, gal – viziją: „Lėčiau ar smarkiau – vis tiek banguosime. O kol kas tiesiog privalu pasakyti ačiū žmonėms, kurie yra nuolatiniai mūsų partneriai – tai viešoji Ignalinos biblioteka ir „Slinktys“.“
„Meno bangų“ inf.
Nuotraukoje: Meno bangų rezidencijos dalyvės ir dalyviai Mielagėnuose. Nuotrauka iš Sandros Bernotaitės asmeninio archyvo.
