Linas Daugėla. Pastarieji literatūrinimai(si)

Poetas Juozas Žitkauskas, nemažai rašąs dzūkiškai, papasakojo apie tarmes, paskaitė eilėraščių gimtąja tarme, aš perskaičiau kai kurių vertimus į žemaičių kalbą. Kažkiek pamintijau, kaip poezija many atsirado. Gal ir pritempinėjau – iki šiol į šį klausimą atsakymo neturiu. Dar kiek pasvarsčiau apie tai, ko many daugiau: klasiko ar maištininko. J. Žitkauskas užsiminė, kad viskas maištininkų sugriauta, tad tarsi bandau viską atstatyti. Galbūt. Kartais jaučiuosi poezija bandąs atstatyti kažkokias sienas, už kurių būtų galima pasislėpti nuo egzistencinės tuštumos, kartais tik lupinėju tų sienų dažus ir galvoju, apie ką sukasi poetinis gyvenimas.

Paskaičiau savo eilėraščių. Ir iš „Literatūrinių slinkčių“ rinkinio, ir kiek naujesnių. Eidamas į mokyklas stengiuos nepuoselėti vilties, kad susirinks daug besidominčių, pamenu ir savo mokyklos laikus, kai dažnai visus suvarydavo į salę ir iš jos dauguma norėdavo kuo greičiau sprukti. Vis tik kaskart atsiranda vienas kitas, kuriam poezija rūpi. Gal to ir užtenka. Ir Semeliškėse buvo jaunų poečių, kurios, tikiu, nepasveiks nuo poezijos, o kurs ir kurs.

Taip pat ištiko ir tradicinėmis tampančios Kauno literatūros savaitės organizuojamos kūrybos dirbtuvės. Šįmet jos organizuotos jau trečius metus. Pirmosios buvo eseistikos dirbtuvės su Laurynu Katkumi, pernai – prozos su Danute Kalinauskaite, šiųmetės – poezijos su Donatu Petrošiumi. Kad pirmosios vyko, nė nežinojau, į pernykštes ir šiųmetes patekau.

Šiemet dalyvavo mažiau žmonių nei ankstesnėse. Dirbtuvių metu aptarėm eilėraščius, kuriuos siuntėm registruodamiesi, rašėm eilėraščius apie tai, kas esam, vėliau bandėm sukurti pasirinkto eilėraščio parodiją. Man artimiausias eilėraščių aptarimas, nes kai tenka ką nors sukurpti vietoj, tai labiau tik žaidimas, o ne kūryba, nes ji dažniausiai tyčia neužklumpa. O eilėraščius dažnai reikia užgydyti, sutvarstyti lūžusias eilutes, išrauti netikusius skiemenų dantis, užgydyti žaizdas. Visai kitaip jie nušvinta po gerų patarimų. Išmanančių pastebėjimai labai svarbūs; nors pats autorius, kaip daugelis, ko gero, teisingai teigia, yra savo tekstų teisėjas, vis tik dažnai nepastebi kai kurių dalykų. Ypač jei tekstas artimas, vis dar degantis, nuo jo neišeina visiškai atsiriboti. Neretai būna, kad, atrodo, norėjai pasakyti vienaip, bet ant popieriaus pasakai kitaip, todėl tekstas dažnai neįvyksta.

Pernykštėse dirbtuvėse aptarinėdami prozą taip pat bandėm pastebėti konkrečius dalykus, kurie neveikia arba yra pernelyg banalūs, kartais painūs ne tik kalbiniu požiūriu, bet ir netinkami siužetui. Skaitėm vieni kitų tekstus, išsakėm, kas patiko, kas ne. Buvo daug gerų pastebėjimų, kuriuos pačiam užčiuopti vargiai pavyktų.

Abejus metus bare „Godo“ vyko skaitymai. Pastaruoju metu į renginius klausytojų susirenka vis mažiau, tačiau jaučiasi, jog ateina tie, kuriems iš tikrųjų svarbu. Po skaitymų, kuriuose dalyvavo ir Ugnė Baliutavičiūtė, Motiejus Lazauskas, Julius Gadliauskas, Deimantė Mikuckaitė, laukė atviras mikrofonas, keletas žmonių atėjo paskaityti iš publikos. Taip renginys tapo dar gyvesnis, publika labiau įsijautė į poezijos sūkurį.


SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (4000,00 Eur)