Muzika nebūtinai turi būti patogi – įsitikinęs Kristupas Bubnelis. Ji gali provokuoti, parodyti netikėtas skambesio perspektyvas, kitonišką garso pasaulį. Taip pat, sako kompozitorius, labai svarbu, kad klausytojas atsivertų muzikos kūriniui, neapsiribodamas išankstiniais stereotipais apie šiuolaikinę muziką. Ideali situacija – kai kompozitorius, klausytojas ir kritikas papildo vieni kitus.

Kalbino Rasa Milerytė.

Publikacijoje panaudota Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kristupai, ar pamenate pirmąsias patirtis, atvedusias Jus į muzikos pasaulį? Kas formavo Jūsų muzikinę pasaulėjautą?

Vaikystėje žaidžiau krepšinį, bet visą laiką turėjau aiškų vidinį troškimą mokytis muzikos.Tai buvo tarsi uždraustas vaisius, bet galiausiai padariau, kaip norėjau – atsidūriau muzikos mokykloje. Vėliau, profesoriaus Teisučio Makačino klasėje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, pradėjau mokytis kompozicijos fakultatyvo, taip pat mokiausi džiazo fortepijono pas Andrejų Polevikovą. Prasidėjo metodiškas, nuoseklus muzikos pažinimas. Muzikos teoriją perpratau greitai ir imliai, o paskatintas Teisučio Makačino įsitraukiau į kūrybą – pradėjau kurti pjeses fortepijonui. Taigi pradžia buvo sąlyginai vėlyva, bet intensyvi.

Baigėte Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, vėliau studijavote muzikos kompoziciją Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Kuo buvo vertingos studijos užsienyje, kaip jos augino Jūsų kūrybinį, profesinį potencialą?

Kai pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje, jaunatviškas maksimalizmas tarsi skatino neapsiriboti lietuviškos šiuolaikinės muzikos kontekstu. Jaučiau estetinės įvairovės stygių, gana ryškią amerikietiškojo minimalizmo įtaką, kuri nedomino taip, kaip kitos europietiškojo avangardo srovės. Po pirmojo kurso kilo mintis stoti į Londono karališkąją muzikos akademiją. Galiausia ten ir atsidūriau, baigiau bakalauro ir magistro studijas. Šios studijos buvo vertingos tuo, kad leido pažvelgti į savo šaknis iš kitos kultūrinės ir socialinės perspektyvos. Man, miestų entuziastui, Londonas natūraliai atvėrė daug naujų patirčių – tai buvo ir kita kalbos erdvė, ir kitoks gyvenimo tempas. Visi studentai gyveno ir kvėpavo tais pačiais reiškiniais. Londone susipažinau su pačiomis įvairiausiomis meno srovėmis, idėjomis, literatūra. Svarbiausiais, be abejo, išliko studijų draugai, su kuriais iki šiol palaikome ryšius.

Kalbant apie studijas – didelę įtaką padarė britai Harrisonas Birtwistle’as, Oliveris Knussenas, danas Hansas Abrahamsenas. Jie atvėrė tam tikras kūrybos paradigmas, kuriomis remiuosi ir dabar. Turėjau puikius specialybės dėstytojus – Christopherį Austiną, Rubensą Askenarą, Edmundą Finnisą. Studijų metu stengiausi sugerti viską, kas buvo aplink. Bibliotekos, teatrai, galerijos... Studijų dėka susipažinau su muzikantais iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kur benuvažiuočiau, beveik visada sutinku bičiulių, su kuriais teko studijuoti – jie groja orkestruose, ansambliuose, vysto solines veiklas. Šios pažintys leidžia pasijusti tarptautinės bendruomenės dalimi, o tai – didelė dovana.

Esate sukūręs įvairios apimties, įvairių žanrų kūrinių. Kokie žanrai Jums yra įdomiausi, kokie atveria plačiausias erdves išreikšti idėjoms?

Rašytojai sako, kad ne jie renkasi žanrą, o žanras juos. Panašiai ir su muzika. Apie žanro specifiką iš pradžių nė negalvoji. Gali būti kamerinė, elektroakustinė, orkestrinė muzika. Bet, nepaisant to, kiekvienas kūrėjas susiduria su užduotimi suvaldyti medžiagą. Galime metaforiškai įsivaizduoti, kad personažai yra lyg tam tikros garsinės idėjos, o aplinka, kurioje jie veikia, galbūt antriniai garsiniai procesai. Bet juk gali būti ir atvirkščiai – viskas priklauso nuo fantazijos. Egzistuoja daugybė medžiagos vystymo strategijų. Nenoriu literatūrizuoti muzikos, bet tarp šių dviejų sferų regiu nemažai paralelių.

Rašydamas kūrinį orkestrui, kompozitorius visai kitaip organizuoja laiką nei kamerinėje muzikoje, kurią galėčiau prilyginti laboratorijai. Kadangi instrumentų nedaug, jie gali funkcionuoti kaip solistai. Visa tai galima išgirsti mano styginių kvartete ar kituose kūriniuose, pavyzdžiui, kameriniam orkestrui skirtame „Substantia alba“. Ten kiekvienas orkestro narys turi tarsi solo partiją, bet jos amalgamuojamos į vientisą faktūrinį audinį, kitaip sakant, nors kiekviena partija labai individuali, galutinis rezultatas skamba monolitiškai, kaip vienas objektas ar kūnas. Man, kaip menininkui, šie dvylipumai – patys įdomiausi.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas – ar reikia tam tikrų aplinkybių, vietos ir laiko, kad galėtumėte kurti?

Kūrybai reikia maksimalaus susitelkimo ir tylos. Tam būtinas nepertraukiamas laikas, atsiribojimas nuo visų įmanomų dirgiklių. Šiais laikais jų labai daug – telefonai, skambučiai, signalai, kurie nuolat atakuoja ir veržiasi į mūsų garsinę aplinką. O kur dar į daugybę dalelių susmulkinta dienotvarkė... Komponavimo pradžia įvyksta audijuojant garsą, vystant idėjas mintyse. Tik vėliau imuosi popieriaus ir rašiklio, pereinu prie notografijos programų. Tai nereiškia, kad girdi kiekvieną garsą ar natą, tačiau galvoji apie muzikinio objekto ar idėjos natūrą, komponentus, kaip jie galėtų būti plėtojami. Nors muzikai atiduodu visą savo laiką, didžiąją dienos dalį dirbu Lietuvos simfoniniame pučiamųjų orkestre, ten atlieku vadybinio pobūdžio pareigas. Šis kolektyvas naujos komandos dėka pasiekė milžiniškų pokyčių vos per kelis metus – labai dėl to džiaugiuosi. Vėliau, po pietų, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O maždaug nuo penktos ar šeštos valandos iki dešimtos ar pusės vienuolikos vakaro turiu nepertraukiamą laiką, keturias–penkias valandas, kūrybai. Ne visada pasiseka padaryti tiek pat, bet stengiuosi laikytis kūrybinės disciplinos.

Pirminė kūrinio inspiracija – kokia ji paprastai būna? Ir kas po jos – išsyk imatės darbo, dar nežinodamas galutinio rezultato, ar visų pirma apmąstote struktūrą, apimtį, išraišką?

Man labai įdomūs modeliai, kuriuos pasitelkia rašytojai. Žinoma, negaliu jų tiesiogiai perkelti į muziką, bet tam tikri struktūros elementai – giminingi. Pirminė kūrinio inspiracija – pilkoji zona. Kiek žinau, ir kitiems kompozitoriams pirmasis žingsnis – pats sudėtingiausias, nes dar neturi medžiagos. Kai ji atsiranda, pasitelkus įvairias technikas ją jau daug lengviau vystyti. Tiesa, atpažinti medžiagos savybes ir numatyti jos vystymo potencialą padeda amato išmanymas. Patyręs kompozitorius turi tam tikrus įrankius.

Kartais susiklosto taip, kad pirminį impulsą sukelia garsinis vaizdinys, kartais idėja ateina iš literatūros, bet ne kaip literatūros iliustravimas muzikoje, o kaip tam tikras pasakojimo modelis, forma. Kartais iš kino filmų. Komponavimas turi savo tempą, greitį. Nutinka ir taip, kad pritrūksta laiko išnešioti kūrinį. Čia vėl labai svarbus tampa amato išmanymas – kaip per trumpą laiką nekompromituojant meninės idėjos sukurti įtikinamą rezultatą.

Jūsų naujausias kūrinys – „Split seconds, shifting sand“. Kokia jo sukūrimo istorija, kas jį įkvėpė?

Šią vasarą buvau pakviestas į Liucernos festivalio Kompozitorių akademiją. Tai labai įdomus šiuolaikinės muzikos simpoziumas, vykstantis nuo 1999 m. Festivalis kasmet suburia apie 150 muzikų iš viso pasaulio – jie atvyksta į Šveicariją, Liucerną, ir tris savaites reziduoja, dirba su žymiais kompozitoriais, dirigentais, atlieka sudėtingus kūrinius. Šią akademiją įsteigė Pierras Boulezas ir Claudio Abbado. Šiemet į akademiją buvo pakviesti aštuoni kompozitoriai, tarp jų – ir aš. Rašėme kūrinius „International Ensemble Modern Academy“ (IEMA) atlikėjams, kurie išsiskiria savo instrumentų išmanymu ir šiuolaikinės muzikos atlikimu. Kūrinį „Split seconds, shifting sand“ parašiau gana greitai, per dvi savaites. Norėjosi sukurti spontanišką kūrinį, kuriame muzikiniai procesai būtų itin kaitūs, spartūs. Kūrinyje „Split seconds, shifting sand“ daliju sekundę į daugybę poliritmų, taip kūrinyje atsiranda keletas pulsavimo sluoksnių, kurie juda asinchroniškai. O byrantis, slenkantis smėlis – poetinė faktūrų trapumo metafora. Džiaugiuosi, kad atlikėjai maksimaliai įgyvendino lūkesčius – netrukus planuoju paviešinti ir šio kūrinio įrašą. Tiesa, kūrinį spalio 31 d. Frankfurte atliko „Ensemble Modern“.

Lietuvoje dažnai pastebiu tam tikrą jau kliše tapusi lėto laiko ir lėtų muzikinių procesų apologetiką. Nesu prieš lėtą muziką kaip tokią, labai mėgstu, pavyzdžiui, amerikiečių Mortono Feldmano ar Catherine Lamb kompozicijas, tačiau Lietuvoje didelis segmentas šiuolaikinės muzikos neretai balansuoja ties foninės muzikos riba. Tarsi pokalbio metu klausydamiesi pašnekovo, negirdėtume žodžių reikšmių, o tik klausytumėmės bereikšmio murmėjimo. Čia turiu galvoje ne reikšmės, o klausytojo pastangos aspektą. Muzika neturėtų būti amorfiška, siekianti užliūliuoti, nuraminti, paguosti. Tokiu būdu ji tampa tarsi baldų apmušalas, dekoracija. Juk garsas gali ir provokuoti, parodyti netikėtas skambesio perspektyvas, kitonišką garso pasaulį, tačiau klausytojas jam turi atsiverti.

Ar kūrybos procese Jums svarbu bendradarbiauti su kitais menininkais, atlikėjais?

Visuomet stengiuosi susitikti su atlikėju, nes dažniausiai žinau ansamblį ar solistus, kuriems rašau. Konsultuodamasis su atlikėjais praleidžiu daug laiko, netgi pats išmėginu instrumentus. Šis procesas būna dinamiškas ir ilgas. Tačiau svarbu atskirti atlikėjo ir kompozitoriaus darbo ribas, nes yra darbas, kurį turi atlikti kompozitorius, ir darbas, kurį turi atlikti atlikėjas. Mano darbas – artikuliuoti garsines idėjas, kuo tiksliau jas apibrėžti, o atlikėjo darbas – perskaityti ir kuo tiksliau jas interpretuoti. Iš kitos pusės, jei atlikėjui paliekama visiška laisvė, duodami tik punktyriški nurodymai, manau, tai reiškia, kad kompozitorius atsisako savo darbo. Nebent tai kolektyvinė kompozicija. Beje, esu išbandęs ir tokią formą.

Jūsų kūriniai skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienios cenose. Ar kitų šalių klausytojų auditorija skiriasi nuo Lietuvos auditorijos?

Užsienyje vykstantys festivaliai ar simpoziumai turi ilgametes tradicijas, infrastruktūrą bei finansavimą, jų klausytojai neblogai išmano šiuolaikinės muzikos kontekstą. Galbūt dėl to jiems lengviau atpažinti ir tam tikrus kodus, kalbėti ta pačia „kalba“. Mūsų geografijoje daugybė reiškinių buvo prašokta, pražiūrėta. Daug kas daroma stichiškai, nesuvokiant estetinio priežastingumo, atnašaujant projektinio finansavimo rutinai. O kalbant apie klausytojus, niekada neskirstau jų į geresnius ar blogesnius, tai būtų mažų mažiausiai arogantiška. Mano supratimu, šiuolaikinė muzika kaip tik yra labai atvira ir tolerantiška raiškos priemonių įvairove, tad, jei klausytojas ateina į koncertą be išankstinių įsitikinimų ar stereotipų, tikėtina, kad jis įsitrauks.

Liucernoje šį rugpjūtį klausiausi vokiečių kompozitoriaus Mathiaso Spahlingerio kūrinio „passage / paysage“. Orkestrinę partitūrą interpretavo kitas žymus vokiečių kompozitorius Enno Poppe. Jis labai gražiai apibūdino šį sudėtingą kūrinį, prisimindamas Gustavo Mahlerio mintį, kad sukurti simfoniją reiškia sutverti pasaulį. M. Spahlingeris tą ir padarė – sutvėrė pasaulį, tačiau šiuolaikinėmis priemonėmis. Pasaulį, kuris nėra istorizuojantis ir sentimentalus, ko kartais griebiasi kompozitoriai, deklaruojantys „muzikos istorijos pabaigą“. M. Spahlingerio muzika kuria naują garsovaizdį, kartais šiek tiek primenantį Iannio Xenakio ar Gerardo Grisey akustinius provaizdžius, tačiau visiškai autentišką ir šiuolaikišką. Ši muzika nepaprastai galinga, klausytis jos gyvai didžiulėje salėje, skambant milžiniškam orkestrui, buvo išskirtinė patirtis. Štai pavyzdys, kaip talentingas menininkas pakeičia mūsų stereotipus apie tai, kas yra muzika, kas yra laiko tėkmė, kaip suvokiame garsą.

Ar turite idealaus klausytojo vaizdinį? Kokiam žmogui skirti Jūsų kūriniai?

Klausytojas paprasčiausiai turėtų būti atviras ir tolerantiškas garso įvairovei. Benjaminas Brittenas yra kalbėjęs apie idealų trikampį tarp kompozitoriaus, kritiko ir klausytojo. Svarbu paminėti, kad ir muzikoje, ir kituose žanruose esama kodų, kurie praplečia mūsų interpretacijų tinklą ir praturtina patirtį. Tikiu, kad šiuolaikinės muzikos koncerte klausytojas, nieko nežinodamas apie kompozitorių, vis tiek gali patirti muzikos poveikį, tačiau interpretacinių įrankių pagalba jis vis dėlto gali dar labiau praplėsti savo estetinį patyrimą.

Šiek tiek trikdo šiandien užtinkama nuostata, neva meno kūrinio patyrimas turi būti betarpiškas. Jokia meno recepcija negali egzistuoti be pastangos ir tam tikros valios pažinti momento. Esama sudėtingų, klampių literatūros tekstų, kurie vargina, juos reikia skaityti dar ir dar kartą, bet galų gale skaitytojui atsiveria transformuojanti patirtis. Manau, kad klausytojas taip pat turi stengtis atsiverti garso stichijai, ypač jei kūrinys daugiasluoksnis, kompleksiškas.

Esate ne tik kūrėjas: dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuruojate muzikos renginius, rengiate interviu su kitais muzikais. Kuo Jums įdomi ir svarbi ši nekūrybinė veikla muzikoje?

Idealiu atveju kaip pagrindinę veiklą rinkčiausi kūrybą, tačiau įdomu matyti ir platesnę Lietuvos muzikinio gyvenimo panoramą. Prie Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro prisijungiau 2020 m. rudenį, po studijų Jungtinėje Karalystėje. Tuomet siautė pandemija, ateitis atrodė miglota. Netrukus buvau pakviestas dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kompozicijos katedroje. Kuruoti renginius pradėjau šiemet, prisijungęs prie Lietuvos ansamblių tinklo veiklos, dirbu kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku. Ansamblių tinklas vienija įvairius kamerinės muzikos kolektyvus Lietuvoje, jų pagalba galima įgyvendinti sudėtingesnes programas.

Tekstų rašymas domino visą laiką, prieš muzikos komponavimo studijas netgi svarsčiau rinktis literatūrą. Malonu matyti, kad mano tekstai – interviu, esė apie kompozitorius – turi išliekamąją vertę, juos savo darbuose jau panaudoja ir studentai. Ši veikla padeda palaikyti tam tikrą minties higieną ir leidžia reflektuoti tai, kas vyksta aplink. Nors pragyventi iš tekstų rašymo Lietuvoje vargu ar kam nors pavyksta. Gaila, jog tai nėra vertinama. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su „Literatūra ir menu“, „Septyniomis meno dienomis“, „Kultūros barais“. Tačiau nelaikau savęs publicistu – ši sąvoka turi tam tikrą žurnalizmo konotaciją, kuri man tolima ir svetima.

Ar klausotės muzikos ne kaip profesionalas, o tiesiog dėl klausymosi malonumo? Ko reikia muzikos kūriniui, kad jis Jus sudomintų?

Laisvalaikiu stengiuosi maksimaliai izoliuoti savo aplinką nuo visų garsų. Galbūt tai skamba keistai, bet ne vienas muzikantas serga šia profesine liga. Išgirdęs bet kokį garsą nevalingai imi jį analizuoti, o tai vargina. Vargina ir aplinkos triukšmas. Vilniuje pastebiu keistą aplinkos triukšmo fenomeną. Kitų Europos miestų senamiesčiuose triukšmo mažiau, o Vilniuje aplinkos triukšmo lygis labai aukštas.

Muzikos kūrinių klausymui reikia specialių sąlygų, gerų garsiakalbių, ausinių. Tuo požiūriu muzikos klausausi daug – stengiuosi vis atnaujinti dėstomo kurso medžiagą, tad natūraliai ieškau naujų kūrinių, domiuosi, ką klauso kolegos. Įrašų lyginimas ir kritinis klausymas – įdomi veikla, tiesa, jos labai stinga mūsų pedagogikoje. Paviršinis klausymas nėra visavertis.

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)