Aistis Žekevičius „Maratone“ atsiskleidė kaip taupaus žodžio poetas. Naujausioje knygoje „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ poetas pasikeitė nedaug, tik labiau išsigrynino. Taupus žodis, kartais lakoniškas stilius, originalios metaforos ir netikėtumas liko svarbiausiais A. Žekevičiaus poezijos bruožais.

Knygos dizainas ryškiai susipina su turiniu: kai kuriuose puslapiuose nėra eilėraščių, puslapiai nenumeruojami, juose pateikiamas tik puslankis, vaizduojantis šypseną. Panaši juoda šypsena vaizduojama ir ant viršelio. Atverti puslapį – ir šypsosi bedugnė (p. 20, 41, 50), tarytum ironiškai juoktųsi ir sakytų, kad eilėraščio čia nebus. Tas šypsnis tarsi atlaidus. Dizainas puikiai atitinka eilėraščius, nes ir A. Žekevičiaus kalbantysis bando atlaidžiai šypsotis – kartais sau, kartais kitiems.

Žaismė užpildo knygą ir sukuria konceptualumą. Eilėraštyje „rudens vidurysׅ“ teigiama, jog „truputį baigėsi pasaulis“ (p. 49), ironizuojama pasaulio pabaiga, kuri įvyksta tik truputį, tragedija tarsi skeliama pusiau, tarsi įvyksta, bet ne iki galo, lyg subjektas bijotų tą pabaigą pripažinti. Jis suvokia, kad gyvenimas tęsiasi, tik bedvasis, bando žaisti tiesą – drąsą: „tiesa? drąsa –pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė“ (p. 49). Drąsa yra pažvelgti ne tik į tiesą, bet ir į bedugnę. Žaismė sukuria ironiją tragizmo atžvilgiu, kartu ir tragizmo žvilgsnį į asmenį, tarsi pati situacija ir pats gyvenimas dažnai pajuoktų kalbantįjį, skatintų susimąstyti, drąsiau juoktis iš savęs ir susiklostančių situacijų.

Ironija tarpdisciplininė. Eilėraštyje „budistinis“ jaučiama nuoroda į budizmą, į bandymą neprisirišti, tačiau kalbantysis pašiepia save: „vos sėdęs prie vairo / grįžtu į pirmą pamoką“ (p. 44). Bandymas neprisirišti tampa pamiršimu, nesugebėjimu.

Ironija jaučiama ir literatūros atžvilgiu. Eilėrašty „donelaitiškas“ justi nuoroda ne tik į K. Donelaitį, bet ir į K. Binkį, kuris Donelaičio maniera perkūrė vaizdinius. A. Žekevičius tęsia šią tradiciją, jo eilėraštyje „saulelė / nebeatkopia / tik makabriškai skendi“ (p. 21), stebėtojas girdi apokalipsės pranašystes, jaučia, kad „solidžios katastrofos vyksta tyliai“ (p. 21), kalbėtojas „užsipisęs“ stebi „ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli“ (p. 21). Įvyksta tikrovės perkūrimas: nuo Donelaičio, kuris išryškino ir slogius kasdienybės atspalvius, per Binkį, kuris pavasarį ir gamtą ironizuoja, iki Žekevičiaus, kurio tikrovė įgrisusi, kur ekrano bedugnė nė nereaguoja, tarsi katastrofos būtų nebesvarbios. Motyvų tąsa liudija, kad pasaulis kinta ir vaizdiniai tampa kitokie, tačiau visais laikais yra apstu tamsos, visais laikais reikia vaduotis iš savų bedugnių.

Eilėraštis „sparnuočiai“ puikiai atliepia šiandieninę literatūros kritikos situaciją: „kritikai negali čiulbėti / tad rašo recenzijas / lesioja šviežius tekstus“ (p. 36) – į recenzentus žvelgiama ironiškai, teigiama, kad jie karksi, tačiau netrukus subjektas teigia, jog viskas gamtoje yra tikslinga ir kritikai „pritildo / gerklingą grafomanų gagenimą“ (p. 36). Sugretinimas vykęs ir paveikus.

Žaismė ryški ir eilėraštyje „tąnakt be perstojo šokome techno“, kuriame subjektai „vienas nuo kito / švelniai apkvaitę“ (p. 22), tačiau ir šiuos vaizdinius persmelkia ironija: „sukos vijurkai / skaitliukai laiptinėj // tąnakt be perstojo šokome techno / kiekvienas erdvėj / sterilioj / asmeninėj“ (p. 23). Ir čia suvokiama, kad yra atitolimas, kad nėra tikro ryšio, kad viskas trumpa ir laikina.

Po žaismingumu dažnai slypi ir liūdesys bei skausmas. Tai liudija geriausias rinkinio eilėraštis – „atsimylėjimas“. Sužaista taip, kaip daugelis pagalvoja, bet nežino, kaip pasakyti: „atsimylėjėliai vaikščiotų atskirai / lyg nė nebūtų susipažinę // užmiršę pirmąjį atsimatymą / miegotų ramiausiai panirę / į nespalvotus sapnus // užuot bukai spoksoję į sieną / su šypsena veide / ir viena vienintele mintimi // kambaryje netrūksta nieko / išskyrus tave“ (p. 39). Puikiai sužaista žodžių formomis ir prasmėmis, mylintieji vieni kambary šypsosi, tarsi pati bedugnė jais šypsotųsi, tarsi išsivaduoti iš liūdesio galėtų tik „atsimylėdami“.

Kartais, kai „neatpažįsti savęs / ne tik veidrodyje“ (p. 65), pamiršti, kas yra džiaugsmas, gelbsti žinojimas, kad „net ir tamsiausioje naktyje / gali kam nors pridegti“ (p. 65) – tarsi sako kalbantysis, kuriam svarbu įsitverti į menkutę šviesą, kai aplink tamsa primena bedugnę.

Knyga saikinga visomis prasmėmis. Kai kur vietoj eilėraščių šypsosi bedugnė, tarsi juokdamasi ir iš skaitytojo, kad šis tame puslapyje neras eilėraščio, kai kuriuose eilėraščiuose saikinga ir prasmės, pavyzdžiui, „kalbos apoteozėje“ (p. 40), kur jaučiamas tik konstatavimas be gilesnės minties, tačiau dauguma eilėraščių saikingi, nes pasakyta tiek, kiek reikia, o prasmė gili ir įvairiapusė.

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)