Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Tomas Mūras“ recenzuoti pradėjau dar 2022 m. liepą. Tačiau recenzija niekada nebuvo baigta – neprisiverčiau to skaityti antrą kartą, bristi „nuo savo sulčių net“ springstančias vaginas (p. 64) dūstančias lytines lūpas (p. 238), ejakuliuojančius kebabus (p. tingiu ieškoti), devyniolikmetės baladojimą (p. irgi) ir panašius literatūrinius antiperliukus.

Kol galiausiai sukaupiau pakankamai valios, spaudoje spėjo pasirodyti bent keturi knygą aptariantys tekstai – Jūratė Visockaitė ir Greta Štikelytė išryškino romano silpnąsias puses (Literatūra ir menas, 2022, nr. 15). Manfredas Žvirgždas recenzijoje nuo knygos vertinimo laikėsi atokiau ir pateikė moksliškesnį žvilgsnį (Naujasis židinys-Aidai, 2022, nr. 8). Na, o romaną labiausiai išgyrė Eugenijus Žmuida (Metai, 2022, nr. 7).

Kai M. Ivaškevičius verkšleno feisbuke dėl atgalinio ryšio iš kritikų trūkumo, norėjau prie recenzijos sugrįžti, bet nebemačiau reikalo kartotis. Tad kodėl nepadarius įdomiau – ne pridėti dar vieną neigiamą tekstą prie „Tomo Mūro“ recepcijos, bet pabandyti vieną jų apmąstyti – kodėl nepažvelgus į kūrinį teigiamai vertinančią E. Žmuidos recenziją?[i]

E. Žmuida recenzijoje „Paskutinis Akelos šuolis, arba Stipri kaip mirtis pagal Marių Ivaškevičių“ išsamiai aptaria šį kūrinį. M. Ivaškevičius yra ryški ir reikšminga lietuvių literatūros figūra, todėl galima tikėti, kad recenzija yra aktuali, o jos objektas vertas rimtos refleksijos. Lyg to nebūtų gana, intriga sustiprinama įžangos pabaigoje užduodant klausimą, ar M. Ivaškevičius yra pajėgus parašyti romaną. Bet ar E. Žmuida yra pajėgus romaną recenzuoti?

E. Žmuidos recenzija išsiskiria įtikinamu literatūrologinio išsilavinimo demonstravimu. Nuo pat pradžių ryškus profesionalumo siekis, o tai šiuolaikinės literatūros kritikos kontekste yra gerai, leidžia tikėtis rimto teksto. Recenzijoje „Tomas Mūras“ vertinamas romano žanro ribose ir lietuvių literatūros kontekste. Kritikas apsibrėžia reikalavimus geram romanui: „Yra bent trys sąlygos geram tekstui.“ Juos visus pristato ir jais recenzijoje vadovaujasi. Išlaiko vertinimo nuoseklumą.

Autorius išmano romano žanro tradiciją ir geba „Tomą Mūrą“ vertinti pasirinktais aspektais. Tai darydamas E. Žmuida atsižvelgia į skaitytoją: kalbėdamas apie romantizmą trumpai apibendrina, kuo šis svarbus, įtraukia konkretų užsienio literatūros pavyzdį, su kuriuo vėliau susieja „Tomą Mūrą“: E. T. A. Hoffmano knyga – „vienas kertinių šio konflikto pavyzdžių“, paaiškina pavadinimo ryšį su anglų humanistu, rašytoju, Katalikų bažnyčios šventuoju Tomu Moru.

Recenzentas trumpai atpasakoja romano siužetą, įvardija pagrindinį jo konfliktą ir charakterizuoja veikėją. Tai darydamas komentuoja ir analizuoja svarbius klausimus ir temas, šitaip praturtindamas skaitytojo supratimą apie kūrinį[ii].

Minėjau, kad literatūrologas recenzijos intrigą sustiprina užduodamas klausimą. Bet romano vertinimą (tai yra atsakymą) išduoda beveik pačioje recenzijos pradžioje (ketvirtoje pastraipoje): „M. Ivaškevičius šias aksiomas [gero romano sąlygas – T. n. M. P.] gerai suvokia, jų kiek įmanoma laikosi. Išbalansuoti ties šia plonyte linija nėra lengva; ir jam ne visada pavyksta, yra nusprūdimų, yra tuštokų puslapių, tačiau apskritai romanas stiprus idėjos ir išpildymo atžvilgiu, su aukštyn kylančia dramatizmo kreive ir „love story“. Likusią teksto dalį E. Žmuida praleidžia komentuodamas turinį, analizuodamas ir mėtydamas tuščias pagyras. Tik vertinimo ieškantis skaitytojas galėtų (ir turėtų) žurnalą užversti, nes nuo čia einama prastyn.

E. Žmuidos recenzija yra didelės apimties (beveik 17 tūkst. spaudos ženklų). Ilgesnė nei kitos, publikuojamos Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Deja, ne visos recenzijos dalys yra svarbios E. Žmuidos uždaviniui pasiekti. Nors recenzentas išlaiko nuoseklumą vertindamas knygą, pačiai recenzijai nuoseklumo, griežtesnės struktūros trūksta. Aptardamas „Tomą Mūrą“ E. Žmuida pradeda rašyti apie Undinės Radzevičiūtės romaną „Minaretas ir 7“. Jis pamini sąsają tarp dviejų romanų, tačiau neapsiriboja konteksto pateikimu ir pradeda U. Radzevičiūtės romaną vertinti. „Minareto“ vertinimas išsakomas kategoriškiau nei „Tomo Mūro“, tačiau beveik nėra analizės ir argumentavimo, todėl tai atrodo ne kaip profesionalus kūrinio aptarimas, o autorės / romano ataka, kylanti iš mėgėjiško nepasitenkinimo: „Minaretas 7“ – <...> nesibaigiantis inkštimas, suvokiant savo bejėgiškumą. <...> Kad ši būsena neatrodytų beviltiškai komiška, U. Radzevičiūtė bando šmaikštauti, tačiau jai, sakyčiau, nesiseka. Sakoma, kad blogiau už kvailį yra tik kvailys su iniciatyva. Panašiai ir skaitant U. Radzevičiūtę: sunku ištverti nuolat sąmojus laidantį žmogų, neturintį humoro jausmo.“ E. Žmuida nepateikia nė vieno pavyzdžio, iliustruojančio U. Radzevičiūtės humoro jausmą. Teiginiai traukiami iš niekur. Iš paties recenzento impresijų. O čia juk ne impresionistinė kritika, ar ne?

Lygiai taip pat trūksta argumentacijos, kai teigiamai vertinamas „Tomas Mūras“. Vienoje vietoje apsiribojama neišsamiu „aprašyta puikiai“. Kyla klausimai: kas dviejų vyrų kovoje aprašyta puikiai? Veikėjų psichologija muštynių metu? Fizinių veiksmų perteikimas? Kitoje vietoje „vieni įspūdingiausių romano puslapių“ kelia tuos pačius klausimus. Vėliau teigiama, kad „[R]omane yra daug puikių sakinių, įžvalgų, originalių formuluočių, kurias būtų galima ilgai cituoti“. Tačiau skaitytojui nepasakoma, kuo tos knygos vietos ypatingos, net trumpai nepateikiamos tai iliustruojančios citatos – kaip gudriai nusimuilinama. Galiausiai tvirtinama, kad „[R]omano finalas – stipri kūrinio dalis“, tačiau ji tik nupasakojama. Taip ir neaišku, kur slypi minimas stiprumas. Ar E. Žmuidai daro įspūdį, kad psichiškai nestabilus ir maniakiškas įsimylėjęs veikėjas susilaikė nuo smaukymo ir kitų moterų? Nu ble, dabar, kai pagalvoju, visai stipru. Autorius nepamiršta paaiškinti kai kurių literatūrologinių dalykų, tačiau pamiršta argumentuoti.

Klausimų kelia E. Žmuidos bandymas patalpinti „Tomą Mūrą“ lietuvių literatūros kontekste. Savo analize ir siužeto nupasakojimais autorius prieina prie verdikto, kad „Lietuvių literatūros tradicijoje M. Ivaškevičiaus romanas arčiausiai Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Paralelę tarp romanų E. Žmuida įrodo, tačiau toliau tvirtinama, kad „M. Ivaškevičiaus romano meilės istorija geresnė nei A. Škėmos“. Drąsus teiginys, kuriam eilinį kartą pritrūksta įrodymų – kuo geresnė? Ar recenzijos skaitytojui tai turėtų būti akivaizdu? Susidaro įspūdis, kad romanai panašūs turiniu, o ne kokybe. Ir vertinimas kyla iš paties E. Žmuidos preferencijų. Jei recenzentui patinka skaityti apie neracionalias ir obsesyvias meiles, tebūnie, bet į lyginimą įtraukiant kanoninį lietuvių literatūros kūrinį reikėtų pasistengti labiau. Tiesa, E. Žmuida pripažįsta, kad „Tomas Mūras“ netraukia iki klasikų lygio, tai bent jau tiek.

Apibendrinant, literatūrologo turimos daugiametės patirties ir kompetencijos išnaudojimas abejotinos kokybės recenzijoms suveikia kaip manipuliacija skaitytojo pasitikėjimu. E. Žmuida recenzijoje pademonstruoja, kad yra kompetentingas literatūrologas, išmanantis literatūrą. Aiškindamas kontekstus jis atsižvelgia į skaitytoją, nepamiršta paaiškinti svarbiausių dalykų. Tačiau kartais pamiršta, kad knygą recenzuoja: teiginiai paliekami be argumentacijos, nukrypstama į neargumentuotą kito romano vertinimą. Turint omeny didelę recenzijos apimtį, šios ypatybės nuvilia. Tai yra išsami, bet didelių (netgi esminių) trūkumų turinti recenzija. Skaitytojų vietoje E. Žmuidos nuomone apie „Tomą Mūrą“ nepasitikėčiau.